Kauno lopšelio-darželio „Želmenėlis“ direktorė Saulė Šerėnienė

Kelias pastarąsias dienas skaitau, kaip ginklus kryžiuoja ikimokyklinio ugdymo mokytojai su mamomis, kurios galvoja turinčios teisę teisti ir priekaištauti dėl telefono mokytojo rankose ar netinkamai pasakyto žodžio.  Nebūčiau taip arti viso šito, gal būtų kiek kitaip, esu ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovas, kuris rytą pradeda nuo skambučių, kasmet vis įdomesnių. Pradėkime:

Labas rytas, norėčiau sužinoti ar pateksime į darželį? Labai norėčiau, kad mano vaiką ugdytų jauna pedagogė, nes seni žmonės jam nepatinka. Kadangi auginu sūnų, formuojasi jo estetinis skonis, būtų puiku, kad ugdantis žmogus būtų su sijonu ir aukštakulniais. Noriu, kad sūnus matytų tik gražią estetinę aplinką, jaunus jį mylinčius veidus. 

Giliai įkvepiu, nes džiaugiuosi, kad esame įstaiga, kuriai šiuo sudėtingu laikotarpiu nestinga pedagogų, tačiau amžiaus vidurkis yra gerokai virš trisdešimties metų ir, kad ir kaip vetinu kultūrinį įstaigos etosą, negaliu moterų vaikyti dvylika valandų su aukštakulniais ir sijonaičiais dėl pusantrų metų esteto, puikiai žinodama jų skaudančias nugaras, spaudimus ir visas kitas sveikatos negandas, kurios jos penkias dienas per savaitę pamiršta, nes reikia ir pakelti ir priglausti mažuosius.

_ Tęsiame:

Labas rytas, gerbiama direktore, skambinu dėl Jonuko ( vardas pakeistas dėl visiškai suprantamų motyvų). Norėjau paklausti iš kur Jūs perkate patalynę, nes mano vaikas visiškai nemėgsta pandų, o jos ant patalynės, gal galite pakeisti?

Mintyse perkratau visą turimą įstaigos skalbyklos turtą, kokie gi ten žvėrys atvaizduoti ir ką galiu pasiūlyti pandų nemėgėjui. Lieka žirafos ir begemotukai, bet ir tuos bijau siūlyti dėl išvaizdos ypatumų, galimai nebūtų palaikyta patyčiomis. 

Tyliai supypsi Messangerio programėlės langas. „Esu Marytės tėtis, norėjau paklausti, kam brukate mano vaikui Tris Karalius ir kodėl neparodote Elnio devyniaragio, kodėl nėra visų švenčių, juk darželis ne katalikiškas“. Taip, iš tiesų ne toks, mintyse perverčiu visus galimus argumentus, ikimokyklinio ugdymo programą, nes puikiai pamenu tautinio tapatumo defiincijas, bet argumentuoti reikia įtikinamai, kad Elnias nėra prastesnis už Baltazarą, bet tiesiog šiandien ne jo diena. Ant stalo padedu mobilųjį su išsspręsta elnio bėda, suskamba fiksuoto ryšio telefonas. Mintyse jį išjungiau milijoną kartų, bet ramiu balsu, tuo pačiu žiūrėdama.į kalendorių, kuriame patikrinu mėnulio fazes, kurios senokai visos tapom dviemis- pilnatimi ir priešpilniu- pakeliu ragelį. 

Laba diena, direktore, norėjau pasisakyti dėl jūsų pedagogės Onos, kuri pasitinka vaiką tarpdury ir visai nesišypso. Vaikas sirgo kelias savaites ir taip nenorėjo eiti, o ji tiesiog priėjo ir apsikabino, bet nesišypsojo, o jūs deklaruojate, kad tai darželis, į kurį nori eiti kiekvienas vaikas. Nu matot, nenori. 

Arti dešimt metų dirbdama šiame kolektyve žinau savo žmones, jų džiaugsmus ir nerimus. Ir suvokiu, kad pedagogė, kuri gelbėdama situaciją dėl covid ir dirbdama mėnesį laiko kosminiu krūviu, turėdama dvi dukras paaugles, sergančią mamą, galbūt ir neberado jėgų nusišypsot, tačiu pasirinko apkabinti vaiką, kad jis pasijaustų laukiamas. Turbūt turėjau pasikviesti ir papasakoti kaip turėtų šypsotis, bet neprisiverčiau apie tai kalbėti su žmogumi, kurio gyslomis teka meilė vaikams, nes tik su ja galima dirbti penkias dienas per savaitę po dešimt su pusę valandos visą mėnesį su dviemis dešimtimis trimečių. 

Vainikuoja ryto atspalvius įstaigos kuratorės skambutis, kuri informuoja, kad mama parašė miesto merui dėl per didelių darželio mokesčių, kuriuos nei aš nustatau, nei skaičiuoju, tiesiog vykdau teisės aktus pagal pateiktus dokumentus. Ir tokių dienų yra begalė. Jos kasmet vis labiau aršėja. Jos kasmet vis labiau žeidžia Mokytojus, kurie nuvalo nosį, priglaudžia verkiančius, moko valgyti ir gerti, – mano Mokytojus. Gal geriau vietoj tokio skambučio geriau pabūti su savo vaiku, rodant jam pasaulio gėrį ir grožį, kartu pasigaminti pusryčius ir vakarienę, paskaityti pasakas, o ne facebooke aptart kiek gi ta mokytoja sugaišo, kol nupaveikslavo visomis pozomis visus dvidešimt vaikų, kad įtikinti, jog jie tikrai nebeverkia. Gal nukarpyti nagus, išplauti drabužius, nes ir tas problemas dar dėliojame, kaip pasakyti mamai ar tėčiui, kad vaikeliui rūbus reikia plauti, bijant aršios kovos facebook grupėse kaip tęsinio. Pagalvokime ar visad ugdymas yra vaikystės vagystė, – gal kaip tik spalvų ir atspalvių suteikimas tai elektroninei vaikystei?  Daugiau nei du dešimtmečius dirbu pedagoginį darbą ir kaip niekad norisi ginti Mokytoją, ugdytoją, šviesulį nuo mamų, kurioms moterys, kurių gyslomis teka meilė, tampa taikiniu. 

Mielos Mamos/Tėčiai, pasitikėkite savo vaikų mokytojais. Jų darbas nežemiškai sunkus, jų duona nėra skalsi ir jos turi teisę nenusišypsoti, jei skauda, ir ne visada išgyventi džiaugsmą. Jos – žmonės, kurių gyslomis teka meilė.